Grupelė Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnybos darbuotojų, įgyvendindami „Erasmus“ 2024-1-LT- 01-KA121-ADU-000225925 projektą, kurio tikslas – plėtoti darbuotojų ir besimokančiųjų supratimą tvarumo klausimais, rugsėjo 23-30 dienomis lankėsi Italijos respublikoje, kur mokėsi, kaip tvarumo principus taikyti organizacijoje ir kasdieniniame gyvenime.
NAUDOTI VIETINIUS PRODUKTUS.
CIBO – MAISTAS, vienas iš pagrindinių itališkų žodžių. O itališka virtuvė su savo kvapų, spalvų, skonių ir tekstūrų mišiniu yra viena populiariausių pasaulyje. Alyvuogių aliejus, grūdai, daržovės, žolelės, žuvis, sūris, vaisiai atrodo idealūs ingredientai kiekvienam stalui.
Mus priėmę ir mokymus organizavę lietuviai Karinė Amirjan Lucke ir Mindaugas Lucka papasakojo, kad Italijoje įprasta maistui naudoti tik savo regione užaugintus produktus (žuvį, mėsą, daržoves, vaisius). Taip italai ne tik remia savo ūkininkus, bet ir sveikiau maitinasi. Mitybos specialistai sutaria, kad sveikiausias žmogui maistas – išaugintas ir pagamintas 300-500 km spinduliu nuo tos vietos, kurioje gyvename. Be to, transportuojant produktus iš tolimų šalių yra eikvojamas kuras, teršiama aplinka ir tai nėra tvaru.
Pasibaigus tam tikrų šviežių uogų ar vaisių sezonui, Italijoje nenaudojami atvežtiniai (kaip dažnai būna pas mus), vietoj jų valgomi konservuoti. Kaip pasakojo Karinė, Italijoje braškių galima paskanauti tik vasario mėnesį, kai yra jų sezonas, o ne visus metus – kai uogos atvežamos į prekybos centrus iš tolimiausių šalių.
Dar viena tradicija – GARDINTI MAISTĄ VIETINĖMIS ŽOLELĖMIS IR PRIESKONIAIS.
Italijoje gausu prieskoninių žolelių: šalavijų, rozmarinų, bazilikų, raudonėlio, ten auga lauramedžiai. Dėl kaitrios saulės prieskoninių žolelių aromatas intensyvesnis, malonesnis. Mokymai vyko mažame Italijos miestelyje Rodi Garganico (Apulijos sritis), kuris įsikūręs vaizdingoje vietoje, šalia Gargano parko. Vieną dieną turėjome išvyką po šio parko apylinkes, kur susipažinome su vietiniais augalais. Virtuvės šefo paprašyti, rinkome įvairias žoleles ir augalus: skynėme lauro lapus, smidrus, stiklažoles, rovėme saldymedžio šaknis. Vėliau šiomis žolelėmis buvo pagardinta mūsų vakarienė.
Italija neįsivaizduojama be alyvmedžių giraičių ir gero, tyro, kvapnaus alyvuogių aliejaus. Todėl aplankėme netoli Vieste miesto įsikūrusį alyvuogių auginimo ūkį „Fratelli Vieste“, kur alyvuogių aliejus spaudžiamas taikant geriausius ekstrahavimo būdus, derinant naujausias rinkoje esančias technologijas ir tradicinius būdus (modernios aliejaus spaudimo mašinos derinamos su senoviniais akmeniniais malūnais, vadinamais „molazze“.). Įdomu tai, kad aliejaus spaudimo technologijos yra labai tvarios: buityje panaudojama viskas (aliejus, vanduo, išspaudos).
Ekskursijos pabaigoje savininko sūnus Rafaelis pasiūlė pašeimininkauti ir išmokė, kaip paprastai ir skaniai pasigaminti brusketą – vieną iš populiarių patiekalų Italijoje.
Taigi, mums prireiks kelių itališkos duonos čiabatos riekių (gali būti ir padžiūvusi), poros šaukštų gero alyvuogių aliejaus, pomidorų, druskos, prieskonių (džiovinto raudonėlio) ir česnako (jei norisi aštriau).
Duonos riekeles galima trumpai paskrudinti (jei norisi traškesnio sumuštinio), tada jas patriname skiltele pomidoro ir (jei norime) česnako, pašlakstome trupučiu gero alyvuogių aliejaus, pabarstome džiovintais raudonėliais, druska, ant viršaus uždedame supjaustytų pomidorų. Skanumėlis.
KŪRYBIŠKAI PANAUDOTI MAISTO LIKUČIUS.
Šiandieninė Italijos virtuvė yra stipriai įtakota senosios valstiečių virtuvės, kurioje buvo taupiai naudojami maisto produktai. Nuo vakarienės stalo likęs sūrio gabalėlis galėjo paskaninti kitos dienos patiekalą – sriubą ar troškinį, sudžiūvusi duona įgaudavo antrą gyvenimą atsidūrusi duonos sriubos puode arba tapusi brusketa (skrudintos duonos rieke). Niekas nebuvo išmetama.
Kad Italijoje tradicijos taupiai naudoti maistą vis dar gyvos, įrodymas yra viešbučio, kuriame gyvenome, šefas. Jis labai kūrybiškai panaudodavo vakarykščios dienos maisto likučius gamindamas kitos dienos patiekalus.
Puikus maisto likučių patiekalas – itališka sriuba ribollita. Žodis ribollita reiškia „išvirtas iš naujo“. Tai šildantis, jaukus maistas, kuriam reikės: 250 g. baltųjų pupelių, 1 svogūno, 3 morkų, 2 saliero stiebų, saujos lapinio burokėlio arba šiek tiek kopūsto, 2-3 skiltelių česnako, ir 3 pomidorų (arba indelio žiemai paruoštų susmulkintų pomidorų). Pirmiausia nuplauname pupeles, užpilame jas vandeniu ir užverdame. Tada nukeliame puodą ir paliekame kelioms valandoms, kad gerai išmirktų. Tada užpilame nauju vandeniu, įdedame lauro lapą ir paverdame, kol beveik išvirs. Supjaustome visas daržoves, susmulkiname ryšulėlį petražolių. Dideliame puode alyvuogių aliejuje pakepiname supjaustytus svogūnus ir morkas. Po kelių minučių sudedame susmulkintus salierus, kopūstą (ar lapinį burokėlį), česnakus. Įpilame truputį aliejaus. Daržoves troškiname 10 min. Po to sudedame smulkintus pomidorus, įdedame gabalėlį parmezano ir pupeles. Įpilame sultinio, kad apsemtų daržoves. Kai užvirs, sumažiname ugnį iki labai silpnos ir verdame apie valandą laiko. Pabaigoje sudedame padžiūvusios duonos gabalėlius, pabarstome petražolėmis. Tada paliekame šiek tiek pastovėti, kad visi skoniai „susidraugautų“. Italai sako, kad gardžiausia šią sriubą valgyti pašildytą, pašlakstytą alyvuogių aliejumi.
O ar žinote, kaip atšviežinti sudžiūvusią, bet dar nesupelėjusią duoną? Supjaustykite duoną ir suvyniokite į vandenyje suvilgytą popierinį rankšluostį. Tada įdėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių Celsijaus. Užtruks vos 3-5 minutes ir galėsite gardžiuotis šviežia duona.
GYVENTI LĖTAI.
Būnant Italijoje nesunku pajusti, kad jų gyvenimo tempas daug lėtesnis. Mums, įpratusiems viską daryti greitai (dirbti, spręsti problemas, net valgyti) iš pradžių tai kelia nuostabą, galbūt net susierzinimą. Tačiau ar galima pajausti pilnatvę, harmoniją ir pasitenkinimą per gyvenimą lekiant šuoliais?
Jau antrąjį dešimtmetį egzistuojančio Lėtojo maisto (angl. Slow Food) judėjimo nariai skelbia, jog taip gyventi ne tik nesveika, bet ir pragaištinga, todėl kovoja su greitojo maisto kultūra. Lėto maisto idėjos autorius italas Carlo Petrinis teigia, jog tai, ką mes valgome, turi įtakos mums ir mus supančiai aplinkai – kraštovaizdžiui, tradicijų įvairovei, net mūsų klimatui. Tikri gastronomai niekuomet nepamiršta stipraus ryšio, esančio tarp patiekalo ir planetos. Šio ryšio nepamiršta ir lėtojo maisto nariai, pripažįstantys tik natūralų maistą, užaugintą be cheminių medžiagų ir pesticidų. Jie siekia apginti mūsų maisto produktų įvairovę, skleisti skonio ugdymo mokymą.
Mėgavimasis ramiais bei paprastais dalykais yra geras būdas priešintis greito gyvenimo beprotybei, keliančiai nuolatinį stresą ir bloginančiai mūsų psichologinę bei fizinę sveikatą. Tegu lėtas ir ilgai trunkantis mėgavimasis gyvenimu apsaugo mus nuo blogos įtakos, aukštinančios produktyvumą ir pamirštančios malonumą.
Vaida Jakaitienė, Raseinių rajono švietimo pagalbos tarnybos psichologė
INFORMACIJOS ŠALTINIAI
- „Mano Italija“, Jamie Oliver“, vertė Labuckienė, 2009, Vilnius.
- „Italija“, Autorių kolektyvas, 2001, Vilnius
- „Po Toskanos saule”, Frances Mayes, 2016, Vilnius
- https://www.lrytas.lt/skonis/gurmanu-klubas