Menu Close

Kodėl vieni išlieka stiprūs, o kiti – palūžta?

Gyvenimas-daugiasluoksnis ir jame yra visko: tiek atradimų, tiek praradimų. Kiekvienas iš mūsų esame išgyvenę nemalonių jausmų, turėję praradimų arba emocinių šuolių žemyn. Ar kada susimąstėte, kodėl vieni žmonės, nors ir  išgyvenę daug sukrečiančių įvykių, atsitiesia ir per gyvenimą atrodytų, jog keliauja pirmyn, o kiti – susidūrę su sunkumais- greitai palūžta? Kas tai? Kokia tai paslaptis? Ką apie tai mano psichologai? Šis straipsnis parengtas remiantis Evelinos Savickaitės-Kazlauskės knyga ,,Kaktusas ar pienė”.

Atsakymas paprastas. Du žodžiai. Psichologinis atsparumas. Angliškas terminas resilience, reiškiantis atsparumą, yra kilęs iš lotynų kalbos, kas išvertus reikštų ,,atšokti atgal”. Amerikos psichologų asociacija šį reiškinį apibrėžia kaip ,,puikų adaptacijos procesą susidūrus su negandomis, traumomis, tragedijomis, grėsmėmis ir net dideliais streso šaltiniais, tokiais kaip šeimos ir santykių problemos arba darbo ir finansinės įtampos”. Paprastai tariant, atsigauti ir atsistojus vėl gyventi po didelių sunkumų. Taip pat labai svarbu pabrėžti, kad psichologinis atsparumas – tai ne tik kančios ištvėrimas, bet ir gebėjimas telkti resursus, kurie padės augti.

Kokie mes būsime – psichologiškai atsparūs ar ne – nelengva pasakyti. Psichologinis atsparumas susideda iš tam tikrų dalių – fizinio atsparumo, emocinio atsparumo, proto ir dvasinio atsparumo. Atsparumui įtakos turės daug aplinkybių: iš dalies genetiniai veiksniai, ankstyvas prieraišumas prie motinos ir šeimos, bendraamžių grupė ir santykiai su kitais, asmenybė ir temperamentas. Savo indėlį įdeda ir tokie veiksniai kaip sveikata, patirtys, susiklostę aplinkybės mūsų gyvenime. Tad būtų labai naivu ir neprofesionalu spėlioti, kaip kiekvienam iš mūsų bus. Geroji žinia ta, kad savo psichologinį atsparumą galime ugdyti ir geriausia kai tai darome sistemingai, mažais žingsneliais ir savo tempu. Nereikia nei pandemijų ar karo, juk kasdieninės situacijos (pvz. nesutarimai su partneriu, vaikais ir kt.) dirgina mus. Taigi, metas sau padėti ieškant vidinių ir išorinių resursų: kas man gali padėti? kiek sau padėti galiu pats? Psichologinio atsparumo didinimui įtakos turės ir mityba, ir judėjimas, ir gamta, miego kokybė ir dar begalė veiksnių. Ir vėl grįžtame prie visa ko pagrindo, savęs pažinimo. Tik pažinęs save žmogus gebės save pastiprinti. Kokios mano nuostatos man padeda gyvenime, o kokios kliudo? Kokios mano stipriosios savybės ir su kuo dar galėčiau padirbėti? Ar tikrai save myliu ir esu vertingas? Kokie mano mąstymo modeliai? O ko dar apie save nežinau, bet norėčiau sužinoti?

Įdomu? Tad jeigu esate pasirengę praverti pačio įdomiausio žemėje žmogaus, t.y. SAVO pažinimo skrynią ir kartu mokytis ugdyti psichologinį atsparumą, kviečiu į rankas pasiimti Evelinos Savickaitės-Kazlauskės knygą ,,Kaktusas ar pienė“ ir atliekant dirbtuvėlėse besislepiančias užduotis augti, pažinti, atrasti, patirti…Kažkada mane suintrigavo knygos pavadinimas, galbūt ir Jums bus smalsu, ką autorė turi galvoje minėdama ,,kaktusą“, o kas visgi  yra ,,pienė“.

Skip to content